Kodėl man nepatinka Twitter?

Tikriausiai niekam nėra paslaptis, kad socialinis tinklas Twitter iki šiol Lietuvoje nėra populiarus… ir tikriausiai niekada nebus. Kodėl? Apie tai buvo diskutuota ne kartą ir ne du, todėl labai išsiplėsti nenorėčiau. Galbūt paminėsiu tik faktus, kodėl būtent man jis niekaip neįtiko, nors ir stengiausi prisijaukinti. Puikiai suprantu, kad šis straipsnis sukels Twitter priklausomybę turinčių internautų didelę pasipiktinimo bangą ir greičiausiai liksiu nesuprastas, bet… Jei didžioji Lietuvos dalis nesinaudoja Twitter, tai galbūt mano paminėtuose faktuose bus ir lašelis tiesos?

Kas man yra Twitter?

Tai ne socialinis tinklas, tai tik dar vienas reklamos sklaidos kanalas, kuris Lietuvoje beveik visiškai neveiksmingas. Galit prieštarauti, bet su beveik 200 sekėjų pasaulio neužkariausit. Taip, pats kaltas, kad nesilankau, dažnai nerašau ir todėl neturiu daug sekėjų, tačiau sutikit, kad twitter lietuvių sekėjų skaičius tikrai ribotas. Tai tik dar vieno socialinio tinklo mygtukas straipsnyje, kurį spaudi, nes nori išnaudoti visas sklaidos galimybes. Tai tik įskiepis, kurį pats integruoji į savo tinklaraštį, nes tai populiaru kitų blogerių tarpe ir galbūt tai suteiks keletą papildomų lankytojų.

Patogu, tik ne namuose

Nesergu priklausomybe nuo Twitter socialinio tinklo, todėl neturiu jokio potraukio išėjus iš namų rašyti trumpus, bereikšmius pranešimus apie orą ar savo veiklą. Kam tai rupi? Dažniausiai tai labai panašu į „forefer alone” stilių, kai tampi tik pats sau įdomus. Suprantu, jei bučiau itin populiarus ir visiems būtų be galo įdomu kokioje gatvėje man atsirišo batraištis, bet dabar tiesiog nesuprantu… neįžvelgiu šio socialinio tinklo naudos tikriausiai todėl, kad išėjęs iš namų nesinaudoju wi-fi, nes jis man (beveik) nereikalingas. Taigi, namuose labai patogu naudotis įprastais socialiniais tinklais (fb, g+), o kažkur išvykus man apskritai nereikalingas joks socialinis tinklas, todėl Twitter „lieka už borto”, nes man nepatrauklus nei namuose, nei išvykus.

Įspūdžiai iš Login 2012

Prisiminus Login 2012 darosi šiek tiek juokinga. Buvo tikrai įdomu stebėti, kaip kitiems blogeriams Twitter socialinis tinklas tampa vos ne sms žinučių alternatyva. Taip ir išsivysto priklausomybė nuo wi-fi. Juokinga, kai tame pačiame pranešime beveik šalia sėdintis nelabai pažįstami (gyvai galbūt nebendravę) blogeriai bendrauja per twitter, dalinasi įspūdžiais apie tuo metu matomą tą patį pranešimą, nors galėtu gyvai persimesti bent keliais žodžiais. Keista, kai nepasinaudoja galimybe gyvai susipažinti ir taip praplėsti pažinčių ratą.

Kitų socialinių tinklų įtaka

Galbūt didelę įtaką man daro Facebook socialinis tinklas, nes tiesiog negaliu priprasti prie twitter rėmų. Trumpos žinutės, nepatogus jų išdėstymas ir t.t. Žinoma, tai labai ginčytina, nes visa Twitter idėja yra visai kitokia nei Facebook ar Google+, tačiau man ji yra visiškai nepriimtina. Galbūt todėl tik pasirodžius Google+ socialiniam tinklui, jis iškart pasirodė patrauklus, o Twitter net ir stengiantis priprasti netapo priimtinas.

Tai gal pradėkim saugoti savo el. pašto duomenis?

Keletą kartų svarsčiau ar verta viešai pradėti diskutuoti apie tai, kaip kai kurie IT sferoje besisukantys žmonės nemoka saugoti savo el. pašto prisijungimo duomenų ir taip neatsakingai elgdamiesi suteikia visas galimybes „pagadinti” jų virtualų ar net realų gyvenimą. Apie ką aš? Apie testuojamos technikos (dažniausiai išmaniųjų telefonų) buvusius savininkus – testuotojus, o tiksliau jų atlaidumą. Galbūt apie tai bučiau nutylėjęs, jei tik kartą bučiau gavęs android telefoną su prijungtu gmail el. paštu. Tačiau jau ne kartą įjungus wi-fi tenka smagiai nustebti gavus pranešimą apie naujus gmail laiškus.

Žinoma, smalsumas daro savo ir kaip tai nebūtų kiauliška pranešimas gundo perskaityti laiškus ar bent jau pasidomėti, kas prieš tai naudojosi telefonu. Turint laiko ir noro galima išpešti labai daug informacijos, asmens kodą, gyvenamąja vietą ir t.t. ar gauti prieigą prie įvairių paskyrų. Viskas priklauso nuo to, į kokio žmogaus rankas patenka jūsų el. paštas. Nors daug kas tuo nepatikės, bet aš esu pakankamai sąžiningas žmogus ir paskaitinėjęs svetimus laiškus atsijungiu nuo paskyros.

Koks moralas šio kelių šimtų žodžių kratinio? Saugokite savo el. pašto prisijungimo duomenis. Juk nėra taip sunku prieš gražinant išmanųjį telefoną atstatyti jo gamyklinius parametrus ištrinant visus prisijungimo duomenis, išsaugotus failus ir nustatymus. Taip pat patarčiau visiems pasinaudoti dviejų žingsnių prisijungimu prie google paskyros.

Pasiklydęs knygų lentynose…

Daug laisvo laiko? Taip.. Kodėl? Sesija. Bet juk reikia mokytis! Nereikia… Kodėl? Visą pusmetį reikia mokytis, o sesiją – tik papildomos atostogos, bet visai ne apie tai… Tikriausiai keista, kad pats su savim kalbuosi? Priprasit… Keičiasi rašymo stilius, straipsnių turinys… Rašau ką noriu, tiesiog mėgaujuosi kiekvienu sakiniu, žodžiu, raide, o rimtos apžvalgos ir pan iškeliavo į fwd.lt, bet aš ne apie tai…

Kaip praėjo maždaug savaitę trukusios atostogos (sesija)? Turiningai, galbūt šiek tiek mažiau laiko varvinau akis prie kompiuterio… Ilgos trasos su dviračių, knygos, įvairūs testavimai (pasižaidimai) su įvairia technika gauta dėka fwd…

Dabar (kai paviešinu šį straipsnį) atlieku praktiką, bet ne apie tai… Tai pagaliau apie ką? Apie knygas, kuriuose pasiklydau… Apie grožinę literatūrą, nors galbūt kolegos per sesiją graužia mokslams skirtas knygas. Kai pats nežinau ko noriu, visiškai pasiduodu kitų rekomendacijoms. Deja, ne visada jos yra naudingos. Šokau prie labai lengvos, o vėliau prie neįveikiamos knygos ir neradau „aukso viduriuko”, bet apie tai šiek tiek vėliau… Dabar tiesiog labai trumpai aprašysiu labai lengva, paaugliams skirtą knygą, kurią pasirinkau skaitinėdamas kitų rekomendacijas uždarbio forume.

Ir kaip ji vadinasi? (Štai ir klaida, pati knyga negali vadintis). Koks knygos pavadinimas, jos autorius? Stephen Chbosky – Atskalūno laiškai. Pats kaltas, jog pasirinkau nepaskaitęs knygos aprašymo ir vien ant viršelio užrašas „Beveik suaugę” turėjo leisti suprasti kokio amžiaus skaitytojams ji skirta… bet nenusivyliau. Lengvai susiskaitė (galbūt vėl klaida, man tas pats).

Knyga kaip dienoraštis, kuriame pagrindinis 15 – 16 metų paauglys rašo laiškus nepažįstamam žmogui. Tiesiog rašo tos dienos įvykius, išgyvenimus ir pan. Kaip tokio amžiaus paauglys, jis gana naivokas, nors sprendžiant pagal dienoraščio datas (1992 m.), tuo metu galbūt visas jaunimas nebuvo toks sugadintas. Tačiau knygoje ne vulgariai pateikiama viskas, kas domina jaunimą: alkoholis, seksas, narkotikai, meilė ir t.t. Taigi, knyga – geras kabliukas paaugliams, joje sudėliotas viskas, kas tik skatintų paauglius ją perskaityti.

Kita knyga, prie kurios peršokau, tai Fiodoras Dostojevskis – Nusikaltimas ir bausmė. Deja, įveikiau tik keletą puslapių ir pasidaviau. Gana sudėtinga sakinių struktūra, todėl man labai sunkiai skaitėsi, nebuvo jokio malonumo. Taip, kaip tokiam pradedančiajam, knyga pasirodė tikrai per sunki. Jei keli puslapiai skaitėsi sunkiai, tai kaip likę beveik 600 puslapių? Galbūt tai dar labiau paskatino padėti knygą į šalį.

Galbūt Dostojevskio knygos net nebūčiau ėmęs, nes Robertas komentaruose rekomendavo Allan Pease – Kūno kalba, tačiau šios knygos mano pasirinktoje bibliotekoje nebuvo, o į kitas Panevėžio bibliotegas teisiog nenorėjau vykti, todėl tiesiog rezervavau Allan Pease knygą ir paėmiau Dostojevskio kūrinį. Kai atsilaisvins „Kūno kalba”, būtinai reikės perskaityti.

Galbūt jūs kažką rekomenduotumėt, kaip pradedančiam skaitytojui? Juokinga, kai mokykloje praleidus privalomų knygų sąrašą, daug vėliau bandoma lopyti spragas…

Šnabždesys – 20-mečio autoriaus kūrinys

Vilis Normanas – Šnabždesys, tai beveik mano bendraamžio, 20-mečio autoriaus kūrinys, kuris buvo vertas mano dėmesio ir skirto laiko. Tomas savo noru, laisvalaikiu pradėjo skaityti grožinę literatūrą? Nors tai labai neįtikėtina, bet tai yra tiesa. Tai bene pirmasis savo noru laisvalaikiu perskaitytas grožinės literatūros kūrinys, tačiau tikrai ne paskutinis.

Kodėl būtent ši knyga tapo pirmoji? Žinoma, man ją rekomendavo, taip pat suintrigavo, kad autorius, rašydamas knygą, buvo beveik mano metų. Todėl labai smalsu, ar mano bendraamžis gali parašyti dėmesio vertą knygą? Taip, tikrai gali!

Internete galima rasti galybę šio romano aprašymų, todėl trumpai pateiksiu tik savo nuomonę, galbūt savaip suvoktą knygos esmę. Visa istorija sukasi apie vieną asmenį – Normantą. Nelabai originalus pagrindinio veikėjo vardas, tiesiog perdaryta Normano pavardė. Knygos pradžia gana niūri, nes pagrindinis herojus serga kraujo vėžiu ir turėtų mirti. Labai daug kalbama apie mirtį ir tai šiek tiek slegia. Žinoma, knygos autorius – būsimas filosofas (studijuoja filosofiją), todėl visa knyga pilna įvairių antikos ir kitų laikotarpių filosofų citatų. Galbūt tai neišsenkantis filosofinių apmąstymų šaltinis, kai prieš mirti atsiveria akys ir t.t.

Jau knygos pradžioje užsimenama apie Rugilę, seną mokyklos meilę, ir tai duoda užuomina, kad knyga, vis dėl to, romanas. Šiek tiek vėliau Normantas tampa neištikimas savo žmonai su minėtąja Rugile, o veliau sužino, kad neserga ir palikęs Rugilę grįžtą pas savo žmoną, pasirenka politiko karjerą. Štai čia prasideda romanui būdingas siužetas, tačiau tolimesnis pasakojimas, kaip Normantas tampa prezidentu virsta vis labiau neįtikinamas, galbūt autoriui trūksta gebėjimo, fantazijos, o galbūt tiesiog aš per daug priekabus.

Visa istorija gana migloja, o tiesa paaiškėja tik knygos pabaigoje. Sudėliojami visi taškai ant i. Pati pabaiga tikrai sukelia vienokius ar kitokius jausmus. Galiausiai autorius bando slėptis prisidengdamas, kad visą istoriją jam papasakojo senukas, nors skaitant knygą buvo galima gana aiškiai nuspėti, kas visiškai išgalvota, o kas dalinai galėjo būti tiesa susijusi su autorius gyvenimu.

Ar knyga verta jūsų dėmesio? Nežinau… Man patiko, paliko įspūdi, nors tikrai nesu grožinės literatūros mėgėjas… todėl jei patiko net man, turėtų sudominti ir jus.