Kai laikas sustoja

Kai laikas sustoja, tu supranti, kad minčių srautas greitesnis už visą aplinką… sms žinutė, vėl tekstas, vėl žinia, apie kurią žinau tik aš… Ir nieko tu nesupranti, jei to dar nesi matęs, e nosinė ne č, ir kodėl dabar…

Juodas, visiškai juodas tekstas, juodas ekranas, bet gražu. Juodos raidės… sms žinutė… tik trys, taip, trys minutės praėjo, o gal sekundės, ir štai aš čia. Aš, aš… Daugiau nieko negalima išgristi, tik aš, aš. Ir kaip tai galima pakęsti, o aš?

Vėl juodas ekranas, vėl laukimas ir nežinia kiek iš tikro praėjo laiko, žvilgsnis į dešinį apatinį kampą, na ten, kur rodo kompiuterio garsumą, baterijos talpą ir viską kitą. Ten jau rodo vėl tris minutes po.., o ekranas vis dar juodas.

Kažkas spaudžia krutinę, tiesioginio to žodžio prasme, kažkas nematomo, bet tikro, kažkas ką jauti, bet negali paliesti… kažkas.

Gylus atodūsis, gurkšnelis juodos arbatos ir juodas ekranas. Kas galėjo pagalvoti, kad juodas ekranas bus žymiai įdomesnis, nei baltas lapas ir juodos raidės… Viskas juoda: klaviatūra juoda, kolonėlės juodos, arbata juoda, viskas juoda.

Pertrauka, pastraipų formatavimas, pagal gerai įsimintus standartus. Standartai, tik jie mums beliko… sms žinutė… Tarpas ilgas ir juodas. Kodėl juodas? Nes visa klaviatūra juoda ir baltos raidės. Baltas lapas ir juodos raidės, juoda klaviatūra ir baltos raidės. Kodėl taip skirtinga ir kartu panašu? Kodėl? Kodėl? Vėl laukiu sms žinutės ir negaliu pakęsti juodo ekrano lyg jis spoksotų į mane. Juk jame matausi aš, taip aš… ir vėl aš, aš, aš…

Baigėsi mintys? Ne, jos niekada nesibaigia… Tik vis intensyviau trūkčioja kairė akis… sms žinutė… Vėl nutrūksta mintis, taip, mintis… Jau drąsiai ir akivaizdžiai galiu prisipažinti, mintys trūkinėja, bet nepaliaujamai bėga.

Tai, ką dabar rašau, atrodo logiška tik man, bet rytoj viskas atrodys kitaip ir tai bus tikslas, kurio dabar siekiu.

P.S. Tikriausiai nieko nesupratot? Ignoruokit.

Nemokami niekučiai į namus

Paskutiniu metu gana dažnai kankinu Lietuvos paštą internetu užsisakydamas nemokamus arba beveik nemokamus niekučius iš įvairių užsienio valstybių (dažniausiai Kinų). Nors daugelio perkamų daiktų iš tikrųjų nereikia, bet vadovaudamasis kvaila taisykle, jog reikia, nes nemokamai (arba beveik nemokamai), juos užsisakau. Jei mane turite G+ ratuose, tikriausiai matėte visą gėrį, kurį esu gavęs, nes nepraleidžiu progos juo pasigirti. Jei vis dėl to kažką pražiopsojote ar mano darytos nuotraukos paskendo jūsų G+ naujienų sraute, pasidalinsiu šį mėnesį gautų niekučių nuotraukomis ir trumpai juos aprašysiu.

Balandžio 1 d. gavau USB baterijų (x2 AA arba x2 AAA) įkroviklį net už 0.26 $ (brangiausiais mano šio mėnesio niekutis). Gėda, bet jo dar neišbandžiau, nes neturiu įkraunamų baterijų. Taigi, šis niekutis pirktas ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad pigu. Auksinė logika…

Balandžio 6 d. gavau nemokamas facebook vizitines, kurios šįkart buvo labiau reikalingos, nei prieš tai pirkti niekučiai. Tikrai kokybiškos, tik nežinau ar kada nors jas panaudosiu. Esant reikalui tektų pasidaryti labiau atitinkančias mano poreikius.

Balandžio 12 d. gavau visiškai nereikalingą niekutį – iPhone USB laidą už 0,02 $. Pats kvailiausias mano šio mėnesio pirkinys, nes aš neturiu (ir nežadu turėti) jokio iPhone.

Niekučių sąrašas labai trumpas, bet ne kasdien pasitaiko proga už kelis centus įsigyti tokių prekių iš kinų. Tikiuosi šiais siuntiniais mano manija pirkti kinų šlamštą bus trumpam numalšinta.

P.S. Dabar kai kuriems skaitytojams bus pikta, kodėl nepateikiau nuorodų į el. parduotuves, iš kurių pirkau šį šlamštą. Nuorodų nepamenu ir jos nėra svarbios, nes akcijos jau pasibaigusios.

Velykos – naujas uždarbio būdas?

Tikriausiai vieša paslaptis, kad įvairios šventės – tai tik dar vienas būdas papildomai užsidirbti. Tačiau, kartais noras pasipelnyti iš Velykų šventės peržengia sveikas proto ribas. Tai galima pastebėti įvairiuose „verslo sluoksniuose“, pradedant nuo bobučių turgavietėse ir baigiant didžiaisiais prekybos centrais.

Velykos – tai gana pelningas verslas su itin mažomis sąnaudomis. Pateiksiu keletą būtų, kaip neturint sąžinės ir gėdos jausmo deramai pradėti šį verslą.

Visų pirma, prekių tiekimas. Pakanka nuvykti į mišką ir prieš akis atsiveria neriboti gamtos ištekliai. Nugenim keletą krūmų – jau galima pardavinėti kačiukų puokštes. Apsidairom ar aplink nesisukioja urėdai ir prisiraunam į raudonąją knygą įtraukų pataisų. Jų kuokštelius gražiai surūšiuojam ir jau galima po kelis litukus pardavinėti kaip papuošimą velykiniams kiaušiniams. Žinoma, nepamirštam žibučių ir kito gėrio, kurį taip pat galima parduoti. Ir viskas iš motinėlės gamtos su itin mažos sąnaudos, o jei iki miškelio nuvyksti dviračiu – sąnaudos apskritai nepatiriamos. Argi ne nuostabus verslas? Rauk, skink, genėk… ir parduok!

Kur visą šį gėrį realizuoti? Čia į pagalbą atskuba turgavietės. Nesinori mokėti turgaus mokesčio? Nebeda! Puikūs prekybos plotai atsiveria šalia turgaviečių, didžiųjų prekybos centrų… Galbūt didelių turtų nesusikrausit, bet Velykų stalui turėtų pakakti.

Nereikia stebėtis, kad bobutės baigia užimti visą šią nuostabią rinką. Jei didieji prekybos centrai pelnosi pardavinėdami šiukšles – Velykinius svogūnų lukštus, tai paprasti mirtingieji kvailesni ir negali užsidirbti? Puiki proga pradėti pardavinėti Velykines bulvių lupenas ar kitą nereikalingą šlamštą, tik svarbu nepamiršti pabrėžti, kad tai „Velykiniai“, nes tai jūsų prekėms iškart suteikia 2 – 3 daugiau vertės. Kas gali nenorėti įsigyti įvairaus šlamšto, juk jis Velykinis!

Kas kaip moka, tas taip sukasi, juk visi nori, kad jų Velykų stalas būtų gausesnis, kai tokios kiaušinių kainos…

SEO komentarai – tinklaraščių priešas?

Kuo daugiau rašau apie reklamą internete, SEO… ir panašiomis, mane dominančiomis temomis, tuo dažniau sulaukiu SEO komentarų. Kas tie SEO komentarai? Tai paprasti, dažniausiai beveik neišsiskiriantys komentarai, kurių autorių vardai gali būti įvairūs raktažodžiai. Juk normalaus komentarų autoriaus vardas / slapyvardis tikrai neturėtų būti batai, drabuziai internete, avalyne, paskolos internetu, draudimas internetu (dažniausiai naudojamos tik lotiniškos raidės), todėl tokie autorių „vardai“ išduoda, kokiu tikslu buvo rašomas komentaras ir kokia tikroji jo vertė.

Kokia prasmė komentuoti ne tikruoju savo vardu ar slapyvardžiu?

Viskas atsiremia į SEO. Siekiama gauti kuo daugiau atgalinių nuorodų su norimu raktažodžiu, todėl ieškoma aukštą PR turinčių tinklaraščių, kuriuose būtų rašomi straipsniai bent dalinai raktažodžiui tinkamomis temomis. Rašant komentarą, jo autoriaus skiltyje yra galimybė palikti atgalinė nuorodą (kaip autorius svetainę) ir raktažodį (kaip autorius vardą), todėl tai dar viena galimybė nemokamai gauti atgalinę nuorodą ir taip galbūt pagal norimą raktažodį iškelti savo svetainę google paieškos rezultatuose.

Trinti, redaguoti ar praleisti?

Štai ir iškyla moralinė dilema. Redaguoti ar trinti normalius komentarus būtų neetiška jo autoriaus atžvilgiu. Juk jis nepagailėjo laiko, stengėsi, liejo mintis išsakydamas savo nuomonę, todėl ją derėtų gerbti. Bet kaip su SEO komentarais? Jie dažniausiai nėra nuoširdūs, o kartais net nesistengiama suregzti normalaus turinio. Jei komentaras visiškai beverčio turinio (šaunus straipsnis, man labai patiko ir t.t.), tuomet ji galima drąsiai šalinti. Jei komentaro turinys naudingas, galbūt galima redaguoti ir pašalinti po autorius „vardu“ prirašytą nuorodą. Žinoma, tai šiek tiek neetiška ir „pakiaulinama“ komentarų autoriui, kuris taip stengiasi susirankioti kuo daugiau atgalinių nuorodų, bet aš laikausi tokios politikos.

Visi komentarai yra naudingi

Visi komentarai yra naudingi SEO prasme pačiam straipsniui. Kodėl? Po paskutiniųjų Panda atnaujinimų pastebėjau, kad gausiau komentuojami straipsniai turi daugiau galimybių aukščiau iškilti paieškos rezultatuose. Juk natūralu, kad populiarūs straipsniai su daug komentarų yra labiau verti puikuotis aukštesnėse pozicijose, todėl didelis, net ir nelabai kokybiško turinio, komentarų skaičius gali pasitarnauti tinklaraščio labau. Taigi, ištrinant SEO komentarų nuorodas net tik „pakliaulinama“ jo autoriui, bet galbūt suteikiama daugiau naudos pačiam straipsniui.

Kaip jus elgiatės su SEO komentarais? O galbūt jų nesulaukiate ir tai aktualu tik nišiniams tinklaraščiams?

Apsaugok savo straipsnius nuo kopijavimo

Tikriausiai nėra tikinčių, kad užrašas svetainės apačioje, jog visas turinys saugomas ir kopijuoti griežtai draudžiama, apsaugos jūsų straipsnius ar kitą turinį nuo plagijavimo. Žinoma, yra autorių teisių įstatymai, tačiau pateiksiu daug praktiškesnį sprendimą, kuris gali atnešti ir realios naudos SEO bei lankomumo atžvilgiu.

Kai kurie didieji Lietuvos naujienų portalai (15min ir pan) naudoja nemokama leidėjų įrankį tynt.com, kuris kopijuojamam turiniui priverstinai sugeneruoja jo šaltinio unikalią nuorodą taip suteikiant galimybę nuolat stebėti kopijuojamo turinio statistiką bei nemokamai gauti atgalinių nuorodų.

Kaip tai veikia?

Veikimo principas labai paprastas. Tiesiog, kai lankytojas kopijuoja jūsų projekto turinį ar jo dalį, kartu su juo „nukopijuojamas“ sugeneruotas unikalus šaltinio adresas, kuris pamatomas tik įklijavus minėtąjį turinį. Kaip tai veikia gyvai, galite išbandyti tiesiog nukopijuodami šio straipsnio dalį ir įklijavę kur nors kitur.

Kokia nauda?

Dėka unikalių šaltinio nuorodų jus galite gauti išsamią statistiką kiek (matuojama žodžiais ar iliustracijomis), kur (kur buvo įklijuota) ir kokio (kopijuotų šaltinių adresai) jūsų turinio buvo nukopijuota (jei nebuvo ištrinta nuoroda) bei gauti nemokamų atgalinių nuorodų. Šią statistiką tynt įrankis pasirinktu periodu nuolat atsiųs jums į el. paštą. Taip pat ataskaitą galėsite peržiūrėti prisijungę į pačią sistemą, kurioje sudarinėjami labiausiai kopijuoto turinio ir vertingiausių gautų nuorodų (SEO prasme) sąrašai bei pateikiama sugeneruoto srauto, kopijuoto turinio statistika.

Kaip naudotis?

Šis įrankis visiškai nemokamas. Pakanka užsiregistruoti tynt.com sistemoje ir savo projekte, header dalyje įklijuoti jų sugeneruotą kodą. Galima nustatyti, kokį tekstą rodys šalia sugeneruotos šaltinio nuorodos (Pvz.: informacijos šaltinis:). Taip pat yra galimybė prie visų projekto vidinių nuorodų generuoti unikalų „priedėlį“, kuris padėtu sudaryti tikslesnę kopijuojamo turinio statistiką. Naudotis tikrai paprasta, todėl nors minimaliai mokantiems anglų kalbą tikrai nebus sunku pasinaudoti šiuo įrankiu.

Tai labai puikus įrankis, kuris nors dalinai apsaugos jūsų turinį nuo kopijavimo ir suteiks išsamią statistiką apie lankytojų veiksmus jūsų projekte. Žinoma, labai atkaklūs „skaitytojai“ gali tiesiog nutrinti kartu su turiniu įsiklijavusią nuorodą, todėl 100% turinio niekada neapsaugosite.

Užsakovų manipuliacijos

Daugumai laisvai samdomų darbuotojų didžiausia klientų nepagarba yra nemandagus bendravimas ir kiti su užsakymais susiję niuansai, apie kurios jau esu rašęs. Tačiau šie niuansai palyginus su toliau aprašomais pavyzdžiais visiškai nublanksta, nes dažniausiai anksčiau aprašyti klientai negrįžta ir su jais bendraujama gana trumpai arba jiems grįžus tiesiog atsisakoma suteikti paslaugas.

Didžiausia nepagarba kokios galima su laukti iš klientų – melas ir bandymas manipuliuoti siekiant tiesioginės naudos, klientų manymas, kad esi visiškas kvailys, kuriuo galima pasinaudoti prižadant ilgalaikę partnerystę, didelius pinigus ir pan. Neįvardindamas klientų pabandysiu pateikti keletą pavyzdžių.

Pirmoji situacija: Kaip tikriausiai daugeliui ne naujiena, administruoju nemažai facebook fanų puslapių ir kartais sulaukiu bendradarbiavimo pasiūlymų. Maždaug tokio turinio: „tu įdėk mano reklamą, o aš tave pareklamuosiu savo svetainėje.“ arba „tu surenk konkursą, o aš prizą įsteigsiu„. Kartais tokie susitarimai tikrai naudingi abiems pusės, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie bando nemokamai išgauti reklamos: „Mes čia turim klubą Vilniuje, galim pasirašyti sutartį, tavo fanų puslapis būtų kaip mūsų sklaidos kanalas, o tu gautum procentus nuo įvykusių renginių pelno„. Skamba viliojančiai, kodėl gi ne. Keletas skambučių lyg ir derinam laiką, vietą susitikimui ir detalesniam aptarimui. Prasideda atidėliojimai motyvuojant, kad nėra laiko. Gerai, aš niekur neskubu. Tuomet pasipila prašymai pareklamuoti vieną ar kitą renginį nemokamai: „Gal kitą savaitę galėsim susitikti, dar sutartis neparengta, bet jau dabar labai reikia reklamos, didelis renginys, nuo kurio be sutarties gautum procentus„. Nesu toks kvailas, atsisakau karta, du. Kažkodėl kalbų apie susitikimą, sutartį ir tolimesnį bendradarbiavimą nesigirdi. Galiausiai pradeda ignoruoti. Tikriausiai taip priimta ieškoti „partnerių“.

Antroji situacija: Kartais ilgalaikiams klientams galima pritaikyti didesnes nuolaidas, atlaidžiau žiūrėti, jei šiek tiek vėluoja su apmokėjimais, nes pasitiki ir žinai, kad galiausiai tikrai sumokės. Tačiau, kai pasitikėjimo nepakanka, prasideda pažadai apie nebūtus dalykus: „Mes juk jau senai kartu dirbam, parūpinsiu tau ateityje nuolatinį darbą, atvažiuok į Vilnių…„. Kuo toliau, tuo ilgesni atsiskaitymo laikotarpiai, kol galiausiai tenka pačiam prašyti, kad sumokėtų ir jaustis lyg tų pinigų nebūčiau užsidirbęs: „Juk visada sumoku, kada tau nesumokėjau, matai, kad dabar negaliu, atvažiuok į Vilnių, į rankas paduosiu, nereikės mokesčių mokėti„. Galiausiai  atsisakai dirbti, kol negauni apmokėjimo už jau senai suteiktas paslaugas. Kai pareikalaujama ateityje mokėti į priekį ar bent jau avansą, prasideda kaltinimai: „Kaip tu manimi nepasitiki, juk taip senai dirbam, visada sumoku, ieškosiu kito, jei keli man sąlygas„. Kai sveikas protas nugali, keliai išsiskiria. Kartais tenka atsisakyti tokių klientų, iš kurių turi prašyti pinigų, lyg paskolos.

Taigi, moralas būtų toks: aklai nepasitikėkite tuščiais pažadais ir nepervertinkite klientų.