Daugumai laisvai samdomų darbuotojų didžiausia klientų nepagarba yra nemandagus bendravimas ir kiti su užsakymais susiję niuansai, apie kurios jau esu rašęs. Tačiau šie niuansai palyginus su toliau aprašomais pavyzdžiais visiškai nublanksta, nes dažniausiai anksčiau aprašyti klientai negrįžta ir su jais bendraujama gana trumpai arba jiems grįžus tiesiog atsisakoma suteikti paslaugas.
Didžiausia nepagarba kokios galima su laukti iš klientų – melas ir bandymas manipuliuoti siekiant tiesioginės naudos, klientų manymas, kad esi visiškas kvailys, kuriuo galima pasinaudoti prižadant ilgalaikę partnerystę, didelius pinigus ir pan. Neįvardindamas klientų pabandysiu pateikti keletą pavyzdžių.
Pirmoji situacija: Kaip tikriausiai daugeliui ne naujiena, administruoju nemažai facebook fanų puslapių ir kartais sulaukiu bendradarbiavimo pasiūlymų. Maždaug tokio turinio: „tu įdėk mano reklamą, o aš tave pareklamuosiu savo svetainėje.” arba „tu surenk konkursą, o aš prizą įsteigsiu„. Kartais tokie susitarimai tikrai naudingi abiems pusės, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie bando nemokamai išgauti reklamos: „Mes čia turim klubą Vilniuje, galim pasirašyti sutartį, tavo fanų puslapis būtų kaip mūsų sklaidos kanalas, o tu gautum procentus nuo įvykusių renginių pelno„. Skamba viliojančiai, kodėl gi ne. Keletas skambučių lyg ir derinam laiką, vietą susitikimui ir detalesniam aptarimui. Prasideda atidėliojimai motyvuojant, kad nėra laiko. Gerai, aš niekur neskubu. Tuomet pasipila prašymai pareklamuoti vieną ar kitą renginį nemokamai: „Gal kitą savaitę galėsim susitikti, dar sutartis neparengta, bet jau dabar labai reikia reklamos, didelis renginys, nuo kurio be sutarties gautum procentus„. Nesu toks kvailas, atsisakau karta, du. Kažkodėl kalbų apie susitikimą, sutartį ir tolimesnį bendradarbiavimą nesigirdi. Galiausiai pradeda ignoruoti. Tikriausiai taip priimta ieškoti „partnerių”.
Antroji situacija: Kartais ilgalaikiams klientams galima pritaikyti didesnes nuolaidas, atlaidžiau žiūrėti, jei šiek tiek vėluoja su apmokėjimais, nes pasitiki ir žinai, kad galiausiai tikrai sumokės. Tačiau, kai pasitikėjimo nepakanka, prasideda pažadai apie nebūtus dalykus: „Mes juk jau senai kartu dirbam, parūpinsiu tau ateityje nuolatinį darbą, atvažiuok į Vilnių…„. Kuo toliau, tuo ilgesni atsiskaitymo laikotarpiai, kol galiausiai tenka pačiam prašyti, kad sumokėtų ir jaustis lyg tų pinigų nebūčiau užsidirbęs: „Juk visada sumoku, kada tau nesumokėjau, matai, kad dabar negaliu, atvažiuok į Vilnių, į rankas paduosiu, nereikės mokesčių mokėti„. Galiausiai atsisakai dirbti, kol negauni apmokėjimo už jau senai suteiktas paslaugas. Kai pareikalaujama ateityje mokėti į priekį ar bent jau avansą, prasideda kaltinimai: „Kaip tu manimi nepasitiki, juk taip senai dirbam, visada sumoku, ieškosiu kito, jei keli man sąlygas„. Kai sveikas protas nugali, keliai išsiskiria. Kartais tenka atsisakyti tokių klientų, iš kurių turi prašyti pinigų, lyg paskolos.
Taigi, moralas būtų toks: aklai nepasitikėkite tuščiais pažadais ir nepervertinkite klientų.
