Tai nebus apžvalga ar kvaili patarimai kaip kovoti su nemiga. Tai nebus mano tinklaraščiui įprasto stiliaus tekstas…. Tai bus tiesiog naktis be miego iš labai arti, su kuria dalinai teko susidurti visiems.
Nemiga
Įsitaisai patogioje pozoje ir sėkmingai bandai užmigti, bet atsiranda milijonas priežasčių, dėl kurių esi priverstas pajudėti. Panižo koja, ranka ar kita kūno vieta. Reikia pajudėti ir būtinai pasikasyti, nes kitaip niežulys išvarys iš proto. Staiga pasidaro karšta. Kojomis nevalingai ieškai neatrastų ir dar kūno šilumos nesušildytų antklodės kampelių. Atradus vieną iš jų pasikeičia kūno poza, kuri tampa nepatogi… Įsipatogini iš naujo, bet vėl panižo ranka. Kiekvienas judesys neleidžia mintims grimzti gilyn ir išsklaidai nors menkiausią miego užuominą. Galiausiai atradus tinkamą kūno pozą bandai save priversti nejudėti ir užmigti, nes žinai, kad jei pajudėsi vėl neišvengiamai taps nepatogu.
Sms žinutė
Nelauktai mobilusis telefonas suskamba ir įjungia akinantį apšvietimą, nes atėjo visiškai nelaukta sms žinutė iš šiuo metu nepageidaujamo pašnekovo. Mintimis save keiki, kad neišjungei telefono garso. Smalsumas skatina perskaityti, o išdidumas – apsisukti ant kito šono. Nesvarbu, kuris jausmas nugalės. Galiausiai (perskaičius žinutę arba ne) teks apsisukti ant kito šono, nes išsibudinus užplūsta viskas, prieš ką taip sunkiai kovojai: karštis, niežulys… Apsisukus ant kito šono kyla noras iškišti koją iš po antklodės. Iš pradžių labai maloniai vėsina, o vėliau pasidaro šalta, todėl tenka įtraukti atgal. Taip veltui sugaišai laiką, kuris galėjo būti panaudotas minčių nardinimui į miegą. Vėl stengiesi nejudėti ir sėkmingai, bet labai lėtai grimzti į miegą, nepajunti kaip mintis persipina su vaizdais.
Uodas
Manai, kad pavyko sėkmingai užmigti, bet blogiausia dar prieš akis. Išgirsti įkyrų uodo zvimbimą pagal ausį. Akimirksniu išsisklaido visi pasąmonėje regėti vaizdai. Kūną išmuša prakaitas. Klausa įsitempia ir pasijunti aklo žmogaus kailyje. Aplinkui nieko nematai, tik girdi kažkur tolumoje įkyriai zvimbiantį padarą, kurio šiuo metu labiausiai nekenti. Labiau už visas pečius slegiančias problemas. Nieko bjauresnio šiuo metu nėra ir negali būti.
Iš pradžių bandai gintis. Palendi gyliau po antklode kruopščiai patikrindamas ar visos galūnės saugiai paslėptos. Uodas artėja ir tu tai girdi. Apima baimė, susigūži po antklode ir „pavojingoje zonoje” lieka tik nosis bei akys. Ausis paslėptos po antklode, todėl neregio „privalumai” dingsta ir po truputi baimė blėsta. Po antklode saugu, bet darosi karšta. Uodo „karo giesmės” nesigirdi, todėl darosi vis drąsiau ir neapsikentus saugumo keliamo šalutinio efekto iškiši koją, atitraukti antklodę nuo galvos.
Neregio klausa vėl suaktyvėja, tačiau nieko nesigirdi. Visiškai nurimsti ir vėl bandai užmigti. Kažkur tolumoje lyg per sapną girdisi tylus zyzimas, kurį sėkmingai bandai ignoruoti, kol pajunti kaip nelabasis nutupia tau ant kojos ir akimirksniu užverda kraujas. Pašoki iš lovos ir apgraibomis bandai surasti stalinės lempos jungtuką. Ranka netyčia nuverti nuo stalo pasimaišiusius daiktus kol pagaliau įjungi apšvietimą. Atrodo, kad šviesa pradėjo deginti tavo akių rainelę ir akių baltymai pasipuošia raudonomis kraujagyslėmis. Aplinkui beveik nieko nematai, atsisėdi ant lovos krašto prisimerkęs lyg turėtum rytietiško kraujo. Po truputi priprasdamas prie galimybės matyti bandai akimis atsekti skraidantį kenkėją. Įsidrąsinęs atsistoji ir atidžiai peržvelgęs visą kambarį aptinki išsipūtusį nuo tavo kraujo uodą. Lėtai sėlindamas link aukos nepajunti kaip tavo veidą papuošia kraupi žudiko šypsena. Ir štai pagaliau ta didinga akimirka, kai stulbinančiu greičiu tavo delnas pasiekia uodo kūną ir su triuškinančia jėga leidi tavo kambario tapetams paragauti pergalės skonio. Ši akimirka tikriausiai pati laimingiausia per visą vakarą ir jos nesudrums nei kruvinas delnas, nei visam laikui papuoštas tapetas.
Tualetas
Apimtas ekstazės išdidžiai eini link lovos, patogiai įsitaisai ir vėl bandai užmigti, tačiau po didingos pergalės ne taip lengva nurimti. Mūšio metu daug judėjai, todėl pajunti kaip kyla noras nusilengvinti. Šįkart pavyksta sėkmingiau įjungti šviesą, nes visi daiktai šalia stalinės lempos jau sėkmingai suguldyti atsitiktine tvarka ant stalo ir šalia jo. Šviesa akių taip nebedegina, tačiau rytietiškas kraujas daro savo ir akys vėl nevalyvai susiaurėja. Kelionė link tualeto prasideda gana sėkmingai, kol neįžengi į neapšviestą koridorių ir koja neužkliūna už neaiškios kilmės kliūties. Mintyse susikeiki ir pradedi naudotis rankomis siekdamas lytėjimu nustatyti tikslią savo buvimo vietą bei apčiuopti šviesos įjungimo mygtuką. Deja, vėl užkliūni, tik šįkart už daug didesnės kliūties. Nenumaldomas pyktis ir skausmas užlieja kūną, todėl keiksmai išsprūsta iš tavo lūpų. Garsiai nusikeikęs pasijunti geriau, tačiau skausmas taip greitai nepraeina. Apie jį pamiršti suradęs šviesos mygtuką. Koridorius nušvinta ir tu pamatai kliūtis, kurios tave kankino. Jos nebe atrodo tokios baisios…
Laikas keltis
Saugiai grįžti atgal į savo kambarį, jauti palengvėjimą… numušto kojos piršto taip nebeskauda. Prieš eidamas gulti užmeti akį į laikrodį ir tavo veidas perbąla kaip drobė. Liko tik trys valandos iki tol, kol žadintuvas nuskambės ir reikės keltis. Apima panika, tačiau bandai save įtikinėti, kad viskas bus gerai, liko dar daug laiko, kurio pilnai užteks išsimiegoti.
Po pusvalandžio vartymosi lovoje nuo vieno šono ant kito supranti, kad tie įtikinėjimai nepadeda. Pažvelgi į tamsoje žaliai šviečiantį elektroninį laikrodį ir išvisti baisų reginį: liko tik dvi su puse valandos! Išmuša prakaitas, imi svarstyti ar apskritai dar verta bandyti užmigti. Svarstymai ilgai neužtrunka, nes nuovargis daro savo ir tu nepajunti kaip užmiegi, tačiau miegas neramus. Sapnuose tu vėluoji į darbą. Sapnas labai realistiškas, todėl jo neatskiri nuo realybės. Nesupranti ar vis žvilgčioji į laikrodį sapne, ar realybėje.
Galiausiai suskamba žadintuvas, tačiau tu nesiorientuoji laike. Per nepilną sekundę galvoje susikaupia tūkstančiai klausimų: Koks čia garsas? Aš dar sapnuoju? Kokia šiandien diena? Keltis ar ne? Gal man šiandien nereikia į darbą? …
– – –
Ilgai svarsčiau ar verta šį nesenai parašytą mano pirmąjį grožinės literatūros kūrinį paleisti į viešumą. Žinau, kad jis gana ilgas, tačiau laukiu vertinimų tik iš tų, kurie tikrai nuoširdžiai perskaitė visą mano apsakymą nuo pradžių iki galo…