Rašant bet kokį straipsnį savo bloge visada daugiau ar mažiau norima sulaukti atgalinio ryšio. Juk rašome ne sau, o kitiems ir tikriausiai norime būti pastebėti. Kaip būtų galima pamatuoti tą pastebimumą? Lankomumu, o gal komentarų skaičiumi? Kas labiausiai motyvuoja busimus straipsnius?
Pasikliauti vien lankomumo rodikliais būtų gana neobjektyvu, nes jis neatspindi realios padėties. Jei straipsnio antraštė, iliustracija ir keletas įžanginių sakinių gana patrauklūs lankytojas užsuks perskaityti. Jei visas toliau einantis turinys nėra įdomus, lankytojas pradėjęs skaityti tiesiog numos ranka ir išeis. Jis bus užskaitytas kaip unikalus lankytojas ir pagal lankomumo statistiką bus galima spręsti, kad straipsnis populiarus, nors taip toli gražu nėra.
Vien komentarų skaičiumi taip pat neverta aklai pasitikėti, nes ne visi perskaitę straipsnį noriai komentuoja. Galbūt tiesiog neturi ką pasakyti straipsnyje gvildenama tema ir nenori tuščiažodžiauti. Galbūt neturi nuotaikos ar pakankamai laiko reikšti savo mintis. Jei straipsnis nėra komentuojamas, tai dar nėra „mirties nuosprendis”, tačiau jei lankomumas perkopęs nors 100 unikalių lankytojų per parą ar yra bent 50 aktyvių prenumeratorių ir straipsnis nesulaukia nei vieno komentaro, manau tai rimtas ženklas, kad straipsnis tikrai nėra įdomus arba aktualus tik pačiam autoriui.
Dar vienas kriterijus, kurio nepaminėjau, nes manau į jo rodiklius nelabai kas kreipia dėmesį, tai straipsnio plitimas socialiniuose tinkluose. Kiek jis sulaukė +1 Google+ tinkle, kiek Patinka Facebook tinkle, kiek kartų pasidalinta twitteryje ir pan. Tai tikriausiai pats neobjektyviausias rodiklis, nes ne visi nori savo profilyje reklamuoti kito parašyta straipsnį.
Komentarai man atrodo daug patikimesnis rodiklis nei lankomumas. Lankomumą, bent jau aš, galiu sugeneruoti greitai. Tiesiog pakanka parašyti skandalingesnį straipsnį apie facebook ar pan. Komentarų sulaukti yra daug sunkiau, o ypač vasarą. Dažniausiai komentuoja kiti blogeriai, kurių komentarai beveik visada būna vertingesni tūrinio prasme nei paprastų lankytojų, nes tiesiog turi daugiau ką pasakyti. Būtent jie mane ir motyvuoja rašyti naujus straipsnius. Jei paskutiniai straipsniai nesulaukia daug komentarų dažniausiai išblėsta noras rašyti. Atrodo jei nėra komentarų, niekam neįdomu ką rašau, nors lankomumas šioks toks vis dar yra. Sulaukus daug komentarų vėl norisi rašyti ir naujų straipsnių temos gimsta savaime. Galbūt kvaila manyti, kad nekomentuojamas straipsnis yra ir neskaitomas, bet nesulaukęs komentarų kažkodėl jaučiuosi neįvertintas. Visos į galvą šovusios naujų straipsnių temos dingsta, atsiranda prasmingesnės veiklos…
Kas jus motyvuoja rašyti naujus straipsnius? Komentarai, lankomumas, o gal tiesiog noras pasidalinti mintimis? Pagal kokius rodiklius sprendžiate savo straipsnių populiarumą?
Esu jau kelis kartus minėjęs, kad prieš sukuriant praeivis.lt rašydavau nenaudodamas lietuviškų raidžių. Tai reikėjo kažkaip tai save perlaužti. Sukurti tinklarašti buvo tai kas mane labiausiai tenkino tuo metu. Ir per tuos metus jau netgi nebemoku rašyti šveplai. Nors klaidų vis dar tebedarau begalę, bet bent jau nustojau rašyti šveplai ir tuo esu labai patenkintas.
Ir kai persilaužiau, tai motyvacija rašyti dažnai dingsta. Kartais nerašau po mėnesį ar netgi ilgiau. Bet paskui iškyla kokia nors problema ir neradęs sprendimo parašau pas savęs, kad kitiems nebereikėtu kankintis. Galima sakyti rašau tik apie tai, kas man pačiam įdomu ir apie ką neteko matyti įrašų 🙂
Man atrodo, kad gana keista, jei taip griežtai nerašyti visko apie ką jau buvo rašoma kitur. Jei pvz nusipirkai tokį patį telefoną, juk vistiek norisi aprašyti jį, nes įspūdžiai bus kitokie…
Jei atvirai: rašytum, jei niekas nebekomentuotų tavo straipsnių?
Jeigu niekas nesilankytu ir nekomentuotu tai jau tikrai neberašyčiau. Kaip jau sakiau ankščiau iš pradžių į tai nekreipiau ir dėmesio, nes tiesiog norėjau atprasti rašyti šveplai. O šiandien tiek lankytojų, tiek komentatorių pakanka net jeigu neparašau naujų įrašų tai kai ateinu atsakyti į komentarus ką nors naujo parašau. Ir sukuosi kaip užburtame rate 😀
Dėl to rašymo tai čia labiausiai tinkamas posakis toks pats kaip ir sporte: "Būna, kad vieną dieną nori, o kitą ne, bet žinai, kad reikia.". Žinoma, prievartos nėra. Jeigu tau ši veikla neįdomi, tai ir nerašai. Komentarų visuomet malonu sulaukti, tačiau, manyčiau, jeigu veikla tau tikrai įdomi reikia nenuleisti rankų net ir nesulaukus grįžtamojo ryšio. Pavyzdžiui, ten kur rašau aš, daugiau yra ne savo minčių reiškimas, o tiesiog naujienos (turėčiau gauti praeivio kritikos :D), todėl būna, kad vieną savaitę sulauki komentarų, o kitą ne. Visgi, aš džiaugiuosi ir didėjančių fanų skaičiumi, ir didėjančiu lankomumu. Reiškiasi, mane kažkas pastebi, nors ir nekomentuoja, bet dėl kažkokių priežasčių sugrįžta.
Na tavo projektas nelabai į blogą panašus, bet tikriausiai galioja tie patys "gamtos dėsniai" kaip ir blogams 😀
Šiaip labiausiai mane siūtina labai didele amplitude šokinėjantis google feed burner skaitliukas… pastoviai apie 80 rodydavo, o neseniai išvis apie 30 rodė… ai reikės pasistengti tiesiog jį ignoruoji arba išvis išimti, kad nesukti sau galvos 🙂
Aš rašau straipsnius, dėl to, kad būčiau žinomesnis aprašomoje srityje. Dalį straipsnių parašiau tam, kad man pačiam būtų lengvai prieinami interneto resursai. Susidarai sąrašiuką, kuris visada būna po ranka 😉 .
Ta prasme nori tapti žinomu dizaineriu? Jei taip, tai kartais ne dizainus ar pan reikėtų kurti?
Aš rašau tam, kad pasidalinčiau savo žiniomis. dar svarbiau, kad rašydamas ir norėdamas nenusigrybauti, turi dar labiau įsisavinti viską. Tai netik skatina bet ir tobulina
Sutinku, būtų gana gėdinga rašant pamoką ar pan parodyti savo neišmanymą 🙂
Bet tai nebūtinai neišmanymas. Pavyzdžiui gali kiekvienas savaip interpretuoti, todėl kartais teisingos mintys gali atrodyti neteisingos.
Aš tai pradėjau rašyti straipsnius ekspermentiniais bei mokomaisias sumetimais, visada domėjausi IT, tai nusprendžiau sukurti tinklapį, pradėti rašyti straipsnius (savo mėkstama tema), ir stebėti kaip tai atsilieps puslapio lankomumui, google PageRankui ir panašiai. Taip pat kaip ir praeivis, nustojau "švepluoti", niekada nenaudodavau lietuviškų raidžių, kadangi pradėjau rašyti, teko pradėti naudoti, ir tai manau pliusas man pačiam.
Gal kyšuosi kur nereikia tiesiog vienas pastebėjimas tavo straipsniams: jie per daug trumpi 😉
Ilgesni straipsniai padėtų prasilaužti ne tik gramatiškai, bet ir stiliaus atžvilgiu… jei tau apskritai to reikia.
Ačiu už pastebėjima, pasistengsiu ateityje tobulėti 😉
Aš kaip ir daugelis, rašau apie tai, kas įdomu man pačiai, ir nesuku per daug galvos mąstydama ar tas įrašas bus populiarus. Žinoma smagu sulaukti komentarų, o dar smagiau – kai komentaruose išsivysto diskusija, labai džiaugiuosi nuolatiniais komentatoriais/bičiuliais, su kuriais sekam vieni kitų blog'us, paplepam ir padiskutuojam įvairiom temom. 🙂 Motyvacijos niekad nepritrūkstu, kai turiu apie ką rašyti – o kai neturiu, tai ir nereikia, per jėgą nieko gero vis tiek neparašyčiau. 🙂
Laikau savo blog'ą nedidele erdve saviraiškai, tad nepretenduoju į tūkstantinį lankomumą – mano tikslinė auditorija matyt niekad nebus milžiniška, bet tikiuosi, kad liks tokia jauki ir sava, kokia yra dabar 🙂
Tikriausiai daugumą tikslinės auditorijos sudaro dizaineriai, moderatoriai ir pan iš uždarbio forumo? 🙂
Dizaineriai be abejo yra nemaža dalis mano lankytojų, džiaugiuosi kad yra ir patyrusių dizaino vilkų kurie dalijasi savo patirtimi, iš kurios aš ir kiti galim pasimokyt 🙂 Tačiau dėl dalies nesu įsitikinusi – reikėtų apklausos: kokios profesijos atstovai jie yra, kaip rado blog'ą ir kodėl jį skaito 😀
"Negalvokite apie tai, ka apie jus pamanys aplinkiniai. Jie rupinasi tik tuo, ka apie juos manote jus"
Įdomu mintis 🙂