Saugokite savo privatumą

Visi ar bent jau dauguma blogerių, kurie rašo savo asmeniniu blogus dažnai mėgsta paatvirauti ir parašo keletą ar keliasdešimt straipsnių apie savo asmeninį gyvenimą. Žinoma dalintis savo asmenine patirtimi yra labai sveikintinas dalykas, bet tai reikėtu tai daryti saikingai ir atsakingai, kad nepakenkti sau pačiam. Manau nėra nei vieno blogerio, kuris neturėtu savo „juodosios pusės“. Juodoji pusė nebūtinai turėtu būti nusikalstama veikla ar kiti LR įstatymus pažeidžiantys veiksniai, tai gali būti tiesiog ydos ar keisti pomėgiai. Pavyzdžiui aš labai prastai moku Rusų kalbą ir man nepatinka maži vaikai arba žmonės besielgiantys kaip mažvaikiai… bet to nei viename iš savo rašytų straipsnių neakcentuoju, nekuriu straipsnių su skambiomis antraštėmis „Dėjau ant Rusų kalbos“ arba „Nekenčiu vaikų“.
Skaitant šį straipsnį jums gali pasirodyti, kad skatinu blogerius veidmainiauti, bet derėtu atskirti melą nuo tiesios slėpimo. Tarkim jei aš prastai moku rusų kalbą, nerašysiu straipsnio kaip aš myliu Rusiją ir kaip man patinka jų kalba. Tiesiog apie neigiamus dalykus dažniausiai galima nutylėti. Nors geriausia yra rasti pusiausvyrą tarp asmeniškumų išsakymo ir nutylėjimo, juk kokia asmenio blogo prasmė jei straipsniuose nesijaus autoriaus, kaip asmenybės.
Turbūt kyla klausimas kam viso to reikia? Jeigu jūsų asmeninis blogas randamas google paieškos rezultatuose suvedus jūsų vardą bei pavardę jums derėtu atsakingiau rašyti straipsnius. Tarkim buvusi draugė „pagooglina“ apie jus ir jūsų asmeniniame bloge randa įrašą, kad jūs nekenčiate savo buvusios draugės ir labai džiaugiatės, kad su ja pagaliau išsiskyrėte. Kam skaudinti merginą?
Kitas pavyzdys: tarkim jus teikiate paslaugas internete ar norite įsidarbinti. Jei norite įsidarbinti jus nusiunčiate savo CV (gyvenimo aprašymą) ar tiesiogiai einate susitiktu su Rusų tautybės darbdaviu ir darbdavys „pagooglines“ apie jus randą jūsų bloge įrašą, kad nekenčiate Rusų kalbos, kaip manote kiek lieka procentų, kad gausite darbą? Jei teikiate paslaugas internete ar turite nuosavą verslą klientai taip pat nori sužinoti ar jūs patikimas arba nori sužinoti koks apskritai žmogus jus esate ir randą asmeniniame bloge įrašą apie vakarėlį, kuriame prisigėrėte iki komos iš klientų pinigų, kuriems dar net nepradėti vykdyti užsakymai. Kaip manote ar sulauksite naujų klientų? Arba dar blogiau, esami klientai pareikalaus grąžinti pragertus pinigus…
Žinoma tokių akibrokštų nei vienas blogeris tikriausiai nerašo ir aš šiek tiek viską „išpūčiau“, bet sau galima pakenkti ir su menkesniais paatviravimais. Galbūt šį straipsnį skaito ir ne vienerius metus blogus rašantys žmonės ir jiems kyla klausimas, kas aš toks, kad galėčiau nurodinėti kaip jiems rašyti savo asmeninius blogus… bet tai jokiu būtu ne nurodymas, o tiesiog patarimas.
Pabaigai linksmas Lietuvos vartotojų instituto filmukas apie privatumą internete

Blogerio deklaracija

Blogerio deklaracija

Aš esu blogeris. Tai reiškia, kad dalinuosi savo mintimis, žiniomis, patirtimi ir klaidomis su daugeliu žmonių – visais tais, kurie dėl kokių nors priežasčių aplanko mano blogą. Aš neretai klystu, aš esu tik žmogus, tačiau visvien stengiuosi padaryti kažką gero – bent jau dalintis už dyką su kitais tuo, ką turiu – ta pačia patirtimi, žiniomis, mintimis, klaidomis ir nuomonėmis. Todėl aš skelbiu savo deklaraciją.

Tai ne tik mano deklaracija. Išties, visa ši deklaracija – tai tik mintys, kurias dažnai tenka išgirsti iš kitų blogerių. Tai mintys, kurias išsakė ir didžiausi blogosferos metrai, ir daugybė mažiau žinomų autorių. Tai mintys, kurios kilo iš diskusijų su kitais blogeriais. Tai ir mano mintys. Mintys apie tai, ką gali daryti blogeris, ką jis duoda kitiems, ko jis tikisi iš kitų. Išties gavosi visai nedaug… Vos keletas punktų.

Man svarbios atgalinės nuorodos

Man negaila mano parašytų straipsnių – imkite juos. Galite dėtis į savo interneto puslapius, jei jie jums patiko, jei jie gali būti įdomūs jūsų skaitytojams. Tačiau aš esu aš, aš esu straipsnio autorius, todėl aš noriu kelių paprastų dalykų – nuorodos į savo blogą ir į straipsnio originalą. Tikros pilnavertės nuorodos, o ne kažkur paslėpto parašymo kad “Autorius – Kažkasten Kažkurten”. Aš esu blogeris, tai reiškia, kad aš esu ne Kažkas Kažkur, o konkretus blogeris, kurio blogas turi adresą Internete, kurio straipsnis irgi turi adresą Internete. Todėl nuorodos į mano blogą ir straipsnį iš perpublikuojamo straipsnio – tai besąlygiška sąlyga. Ir ją juk lengva įgyvendinti, tiesa?

Nuorodos straipsnyje – tai straipsnio dalis

Jei aš įdedu nuorodas į kažką savo straipsnyje, noriu, kad ir šios nuorodos būtų išsaugotos tiksliai tokiame pavidale, kokiame buvo. Nuorodos – tai lygiai tokia pat straipsnio dalis, kaip ir kitas tekstas. Jei aš įdedu nuorodą, o ją kažkas pašalina – tas kažkas sugadina mano tekstą. Aš neleidžiu perpublikuoti savo tekstų, jei šalinate iš jų nuorodas, jas keičiate ar pridedate krūvas savų, visiškai disonuojančių su tekstu. Aš leidžiu perpublikuoti savo tekstus tiksliai taip, kaip jie buvo paskelbti mano bloge. Su visomis nuorodomis, nes nuorodos – tai teksto, internetinio teksto dalis.

Straipsnis yra straipsnis, o ne redaktorių žaislas

Taip, man negaila dalinti savo tekstų. Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti. Nesumalti į kažką neaiškaus, prisidengiant kažkokiais “mes paredagavome, kad atitiktų VLKK” ar dar kokiais nors išvedžiojimais. Jei aš padariau klaidą – tai mano klaida. Gal būt, netgi sąmoninga. Jei aptikote rašybos klaidą ir galvojate, kad tai mano žiopla klaida, kurią norite pataisyti – žinoma, kad galite tai padaryti. Bet susitikrinkite su manimi, prieš publikuodami. Tai juk paprasta.

Elementarios etikos normos

Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms.

Deklaracijos reziume

Tokia paprasta blogerio deklaracija. Tai ne tik mano deklaracija. Aš tik užrašiau tai, kas sukasi daugelio galvose. Jei esate blogeris, su ja sutinkate – imkite ją ir skelbkite. Jei perpublikuojate blogerių straipsnius – laikykitės jos. Juk tai paprasta – dėti atgalines nuorodas, negadinti nuorodų tekste ir patį straipsnį išlaikyti tokį, koks buvo originalas.

Nusirašiau iš Simono tinklaraščio. Pritari? Nusirašyk ir tu!