Rūkymui – ne! …o gal taip?

Aš nerūkau, bet niekada to neakcentavau ir nebijokit nebandysiu „plauti smegenų” įtikinėjant mesti rūkyti. Jūsų pasirinkimas ir ne man aiškinti, kad rūkydami patys save žudot… Lietuvoje rūkantys žmonės užimą mažesnę dalį visų lietuvių, bet aš to nejaučiu. Tai aš jaučiuosi mažuma, tos nykstančios „keistų” žmonių grupės, kuri neruko, dalimi. Mano dauguma draugų, pažįstamų, giminių, kolegų… rūko, bet tai nereiškia, kad aš įsiliesiu į tą mažumą, kuri bent jau man visiškai nepanaši į mažumą… Jei nerūkai, tuomet nesimezga pokalbis draugų kompanijoje už kampo? BullShit! Jei draugai geri, visada bus apie ką su jais pakalbėti ir be cigaretės ar alaus butelio. …nors sakoma prie butelio visada atsiranda daugiau šnekos ir tai tiesa, bet nenukrypsiu nuo temos.

Perskaičius keletą straipsnių, kurios radau Giedres ir Manto bloguose, kilo užsidegimas ir man parašyti šia tema straipsnį iš savo pozicijos, kuri manau sulauks daug kritikos, nes šįkart bus nelabai argumentuota. Tikriausiai pamenate koks buvo kilęs rūkančiųjų pasipiktinimas, kai uždraudė restoranuose, kavinėse ir t.t. rūkyti ir tai šaunu. Kaip minėjau rūkančiųjų Lietuvoje mažiau, bet įėjus į restoraną ar kavinę, kai dar nebuvo uždraustas rūkymas susidarydavo įspūdis, kad beveik visi lietuviai rūko. Nesvarbu kiek žmonių tuo metu toje patalpoje rūko, jie dūmais „užvaldo” visą patalpą ir taip mes vėl būdavom priversti jaustis ta nykstančia „keista” žmonių grupe.

Deja šiuo sprendimu ne viskas išsisprendė. Dauguma mokymo įstaigų turi įrengusios rūkyklas, deja mano kolegijoje jos nėra. Žinoma, tai nebūtu bėda jei visi kaip įprasta rūkytu už kampo. Kokio velnio sustoti prie įėjimo? Prie įėjimo į pirmąjį korpusą ant durų užklijuotas užrašas, kad prie durų rūkyti draudžiama. Ir įdomu ar kas nors laikosi šio draudimo? Geriausiu atveju pasitraukia šiek tiek toliau (atseit vėjas neatpučia dūmų). Prie įėjimo į ketvirtąjį bei penktąjį korpusą užrašo ant durų nėra ir ten taip pat pastoviai buriuojasi rūkaliai. Kokio velnio ryte pasikvėpinus turiu prasmirsti rūkalais dar net nepatekęs į kolegiją? Žinoma, jiems gal patogiau tik parūkius iškart eiti į vidų, bet man tai baigia įgristi. Blogiausia, kad iš mano kolegų tik 3 (neįskaitant manęs) neruko, todėl jei ryte sutinku juos lauke rūkančius kol pasisveikinu, persimetu keletą žodžių ir prasmirstu…

Nebesigilinant į mano asmenines problemas / nepatogumas dar norėčiau šiek tiek apžvelgti nuo ko viskas prasideda. Aš esu bandęs (ir ne kartą) rūkyti, bet nepripratau. Neatsirado potraukis ar priklausomybė, nors buvo draugas, kuris sakė niekada nerūkys, bet pradėjus rūkyti pastoviai siūlydavo ir man. Tiesiog viskas pasibaigė kvailiojimu draugų kompanijoje. Kitiems taip nepasiseka. Jei nepakanka valios atsispirti, nepajunta kaip atsiranda potraukis. Mano draugo atveju, jis tiesiog užsikabino, nes norėjo būti „kietu” ir kad atsirastu daugiau draugų ar pan pradėjo reguliariai rūkyti, nors ilgą laiką viešai deklaravo, kad niekada nerūkys. Dabar galbūt jis atrodo „kietesnis” nors visada stengiasi tokiu būti, gal todėl mūsų keliai išsiskyrė (ne dėl rūkymo). Tikriausiai ir kiti norėdami pritapti prie draugų kompanijos pradeda rūkyti…

Kodėl rūkoma? Vieni teigia, kad tai priklausomybė ir rūko ne dėl to, kad malonu, o dėl to, kad nori. Kiti teigia, kad malonu, skanus dūmo kvapas ir t.t. Kaip yra iš tikrųjų – nežinau. Pirmąkart rūkant kai kurie sako, kad nieko nejaučia. Tai galiu paneigti, jei pirmąkart rūkoma taisyklingai (nuryjant dūmą) šiek tiek apsisuka galva, na bent jau man taip buvo. Reguliariai rūkant manau galva tikrai nesisuka, gal tuomet atsiranda malonumas? Dūmo skonis ir t.t? O gal lieka tik noro patenkinimas, galbūt kaip noras pasikasyti, kai įkanda uodas (tikriausiai nelabai tinkamas palyginimas). Būtu įdomu sužinoti šio blogo rūkančių skaitytojų nuomonę.

Pabaigai duosiu vieną patarimą nerūkantiems: Niekada neklauskite rūkančio žmogaus kiek jis išleidžia cigaretėms. Kodėl? Tiesiog daugumai šis klausimas nemalonus.