Šnabždesys – 20-mečio autoriaus kūrinys

Vilis Normanas – Šnabždesys, tai beveik mano bendraamžio, 20-mečio autoriaus kūrinys, kuris buvo vertas mano dėmesio ir skirto laiko. Tomas savo noru, laisvalaikiu pradėjo skaityti grožinę literatūrą? Nors tai labai neįtikėtina, bet tai yra tiesa. Tai bene pirmasis savo noru laisvalaikiu perskaitytas grožinės literatūros kūrinys, tačiau tikrai ne paskutinis.

Kodėl būtent ši knyga tapo pirmoji? Žinoma, man ją rekomendavo, taip pat suintrigavo, kad autorius, rašydamas knygą, buvo beveik mano metų. Todėl labai smalsu, ar mano bendraamžis gali parašyti dėmesio vertą knygą? Taip, tikrai gali!

Internete galima rasti galybę šio romano aprašymų, todėl trumpai pateiksiu tik savo nuomonę, galbūt savaip suvoktą knygos esmę. Visa istorija sukasi apie vieną asmenį – Normantą. Nelabai originalus pagrindinio veikėjo vardas, tiesiog perdaryta Normano pavardė. Knygos pradžia gana niūri, nes pagrindinis herojus serga kraujo vėžiu ir turėtų mirti. Labai daug kalbama apie mirtį ir tai šiek tiek slegia. Žinoma, knygos autorius – būsimas filosofas (studijuoja filosofiją), todėl visa knyga pilna įvairių antikos ir kitų laikotarpių filosofų citatų. Galbūt tai neišsenkantis filosofinių apmąstymų šaltinis, kai prieš mirti atsiveria akys ir t.t.

Jau knygos pradžioje užsimenama apie Rugilę, seną mokyklos meilę, ir tai duoda užuomina, kad knyga, vis dėl to, romanas. Šiek tiek vėliau Normantas tampa neištikimas savo žmonai su minėtąja Rugile, o veliau sužino, kad neserga ir palikęs Rugilę grįžtą pas savo žmoną, pasirenka politiko karjerą. Štai čia prasideda romanui būdingas siužetas, tačiau tolimesnis pasakojimas, kaip Normantas tampa prezidentu virsta vis labiau neįtikinamas, galbūt autoriui trūksta gebėjimo, fantazijos, o galbūt tiesiog aš per daug priekabus.

Visa istorija gana migloja, o tiesa paaiškėja tik knygos pabaigoje. Sudėliojami visi taškai ant i. Pati pabaiga tikrai sukelia vienokius ar kitokius jausmus. Galiausiai autorius bando slėptis prisidengdamas, kad visą istoriją jam papasakojo senukas, nors skaitant knygą buvo galima gana aiškiai nuspėti, kas visiškai išgalvota, o kas dalinai galėjo būti tiesa susijusi su autorius gyvenimu.

Ar knyga verta jūsų dėmesio? Nežinau… Man patiko, paliko įspūdi, nors tikrai nesu grožinės literatūros mėgėjas… todėl jei patiko net man, turėtų sudominti ir jus.

7 Comments

  • Giedrė parašė:

    Sveikinu. Pradėjai eit teisinga linkme. Tikiuosi, ši knyga nebus paskutinė.

  • Ieva parašė:

    Prisidedu prie sveikinimų 😉 Geros knygos labai praturtina žmogų. Ir kaip matau, jau nebenori sustot – baigęs vieną čiupai kitą 🙂 Man irgi taip būna, jei kurį laiką neskaitau, pasiilgstu – o tada perskaitau kalną knygų – vieną po kitos. 🙂

    • Tomas parašė:

      Dėkui, dėkui 🙂 Tiesiog dabar turėsiu daug laisvo laiko (sesija, praktika), tai nutariau šiek tiek naudingiau praleisti laiką ir pagaliau pradėti skaityti, nors vis atidėliodavau 🙂

  • Robertas.R parašė:

    Jeigu tau patinka populiarioji psichologija patarčiau perskaityti Allan Pease – kuno kalba. Knygoje rašoma apie žmogaus gestikuliaciją kitaip tariant žmogaus kūno kalba, kuri tikrai praverčia kai bendrauji su žmonėmis. Jei esi įžvalgus gali daug ką pastebėti apie žmogų, ar meluoja ar nekantrauja, iš kur žmogus yra ar iš miesto, kaimo… Šiaip perskaitęs šia knyga nepasigailėjau 🙂 Patariu 🙂

  • […] Dostojevskio knygos net nebūčiau ėmęs, nes Robertas komentaruose rekomendavo Allan Pease – Kūno kalba, tačiau šios knygos mano pasirinktoje […]

Leave a Comment