Kodėl rašau šį blogą? Gal todėl, kad jį kažkas skaito. Tuomet kodėl rašiau, kai niekas neskaitė? … nes man patinka rašyti. Jei man taip patinka rašyti, kodėl rašau blogą, o ne knygas? Kodėl studijuoju reklamos vadybą, o ne lietuvių filosofiją ar pan? Todėl, kad beveik niekas iš dabartinės kartos nebeskaito knygų, galbūt tik merginos prisisvajojusios apie tikrąją meilę skaito lėkštus romanus, kuriuos jau atstoja telenovelės, melodramos (nesvarbu kaip jas pavadinsi). Todėl, kad ir aš esu (arba bent jau taip manau) šiuolaikiškas ir knygų neskaitau, nors galbūt derėtu ir tai nėra šiuolaikiškumo požymis. Todėl, kad neturiu pakankamai kompetencijos parašyti knygai. Todėl, kad neturiu tiek gyvenimiškos patirties, kuria galėčiau pasidalinti knygoje, nes esu per jaunas.
Kodėl rašau šį blogą? Iš neturėjimo ką veikti ar noro tapti žinomu? Todėl, kad esu labai išmintingas ir turiu daug ką pasakyti? Ne. Rašau, nes man patinka… apie bet ką, plačiai ir išsamiai arba paviršutiniškai ir tik keletą trumpų pastraipų. Rašau tai, kas man svarbu, kas man patinka, kuo domiuosi, ką jaučiu – drąsiai ir išraiškingai. Nerašau bet ko, bet rašau apie bet ką. Ir nesvarbu ar kas nors pastebės mano mintis, ar jos sulauks pritarimo. Rašau dažnai, nes man patinka. Turiu savo nuomonę ir ją išreiškiu drąsiai. Rašau ne sau, rašau kitiems. Kai jų nebuvo vistiek rašiau. Kai jų nebus, vistiek rašysiu. Ir nesvarbu ką kiti apie mane pagalvos, nes bus ir tų, kurie mane supras.
Ir ką norėjau pasakyti? Tikriausiai jau visi suprato – rašau, nes man patinka…